Kaip išvengti moteriškos laimės spąstų

Galbūt tai kažkoks senovinis instinktas, savo jėga nenusileidžiantis motiniškam - aukotis dėl vyro. Arba ant tokių aukų mus stumia vienatvės baimė, nesulaukta ir nereikalinga. Iš karto apibrėžkime, apie kokį pasiaukojimą kalbame. Mes, moterys, daugeliu atvejų - supersocialinės būtybės ir vienatvė netoleruojama jokia savo forma. Periodiškai turime garsiai pareikšti: „Aš nesu viena, aš esu laisva ir nepriklausoma!“. - sušukti tai jam, jiems, visam pasauliui... bet svarbiausia - įtikinti tuo save.

Ką mes aukojame dėl vyrų? Taip, viską: laisvę, laiką, nepriklausomybę, asmeninį ir karjeros augimą, bendravimą su draugais, pasididžiavimą, save ir, jei būsime atviros, galų gale jaunystę ir gyvenimą. O ką gauname mainais? Žinoma, kiekvienam skirtingai, bet dauguma vyrų organizuoti vienodai. Jie reikalauja dėmesio, rūpesčio ir globos, komforto ir jaukumo. Jie yra savanaudžiai ir pavydūs.

Kas yra vyriškas pavydas? Tai ne kas kita, kaip savininkiškumo jausmas ir vyro noras visada būti jūsų dėmesio centre. Ne taip į tave žiūrėjo, ne taip į tave žiūrėjo, kur jis buvo, ir ką jis, įdomu, tu darbe visą laiką veiki, kas jis vadinasi? Ir koks mūsų atsakas į tokį nepasitikėjimo demonstravimą? Kartais susigūžiame, supykstame, rėkiame, bet tai toleruojame, tyliai džiaugdamiesi, kokie esame „mylimi“. Bendravimą su draugėmis apribojame iki minimumo, o su priešingos lyties atstovais - beveik iki nulio.

Tokį nuolankumą randame kiekviename žingsnyje. Tipiškas pavyzdys: vadovė, reikli sau ir kitiems, stipri ir nepriklausoma moteris, susipažino su vyru, su kuriuo netrukus pradėjo gyventi kartu. Labai greitai šis gražuolis savo pavydu pavertė jos gyvenimą košmaru. Jis kasdien ateidavo į jos biurą patikrinti, ar ji yra vietoje. Kartą, kai ji su kolegomis išvyko į ekskursiją į kitą miestą, į įmonės vakarėlį, jis savo nuolatiniais skambučiais beveik sužlugdė renginį, o kitą dieną sukėlė skandalą. Nepaisydama pasipiktinimo, ji neseniai už jo ištekėjo.

Kyla klausimas: jei jis taip nepasitiki savo sutuoktine, ar ne dėl jo paties elgesio? Ar gali būti, kad jis pats nėra be nuodėmės? Ir kodėl ji, nepriklausoma ir savarankiška moteris, toleruoja ir atleidžia jo išsišokimus?

Kitas pavyzdys. Šeimoje dirba ir vyras, ir žmona. Vakarais iš darbo jie grįžta maždaug tuo pačiu metu. Žmona gamina vakarienę, maitina vyrą, valo, skalbia, ruošia pamokas ir auklėja vaikus. Ką tuo metu veikia sutuoktinis? Stebi pasaulio įvykius, domisi politika, futbolu ir naujų automobilių pramone. Jis patogiai įsitaiso fotelyje su buteliu alaus ir televizoriaus nuotolinio valdymo pulteliu. Ką mes turėtume apie tai galvoti? Tiesą sakant, mintys dažniausiai nespausdinamos.

Bet ką iš tikrųjų galvojame? - Ak! Moters laimė, jei tik šalia būtų mylimasis. Mums daugiau nieko nereikia, nebent pagalvės po galva pakišti. Deja, daugelis moterų pasirengusios paklusti despotams, įtikinėdamos save, kad yra laimingos. Kai vyras nieko neaukoja. Penktadieniais jis visada rengia vakarėlius su draugais, susitikimas su bendraklasiais jam yra šventas. Jo mama - iš dangaus nužengusi deivė, iš kurios reikėtų imti pavyzdį! Galbūt mes patys to norime, esame iš anksto pasiruošę stereotipiniam elgesiui ir su juo sutinkame.

Ką turėtume daryti? Keiskite savo gyvenimą, siekite naujų dalykų ir neapgaudinėkite savęs. Jums nereikia gyventi su žmogumi, kuris jūsų negerbia. Bandyti perauklėti suaugusį žmogų - nenaudingas sumanymas. Todėl jei esate kuo nors nepatenkinti - ne kentėkite, o pašalinkite šį veiksnį. Jei bijote ar nenorite nustoti taikstytis su tokiu požiūriu - ką gi, nuolankumas taip pat vertas supratimo. Mes nusipelnėme to, ką turime, ir turime tai, ko nusipelnėme.