.jpeg)
Gyvenimas be emocijų ir jausmų atrodo neįmanomas. Jie nuspalvina mūsų suvokimą, atspindi mūsų asmenybę ir santykius su kitais žmonėmis, daro įtaką mūsų elgesiui. Be jų įvykiai tėra tik faktų, neturinčių prasmės, išvardijimas.
Tačiau kaip išaiškinti emocijų kalbą? Kaip suprasti tarpkultūrinius jų raiškos skirtumus, atsižvelgiant į tai, kad kultūriniai skirtumai formuoja šios srities įpročius? Stebint pašnekovo akis ar lūpas? Tai tik nedidelė sudėtingos tarpkultūrinės dėlionės dalis.
Pavyzdžiui, Japonijoje santūrumas reiškiant emocijas vertinamas labiau nei ekspresyviojoje amerikiečių kultūroje. Japonijoje dažniau sutinkamas žvilgsnis nei Amerikoje, kur daugiau dėmesio skiriama lūpų judesiams.
Akimis emocijas išreikšti sunkiau nei lūpomis, todėl jomis dažniau „išliejame“ savo tikruosius jausmus.
Japonijoje emocijų reiškimo standartai yra kitokie nei Amerikoje. Ten vertinamas santūrumas, paklusnumas ir nuolankumas, o tai padeda palaikyti darnius santykius ir išvengti konfliktų.
Įdomu tai, kad tiek japonai, tiek amerikiečiai „laimingų akių“ išraišką vertina kaip „neutralią“ arba „liūdną“. Taip yra todėl, kad skirtingas emocijas sukelia tie patys raumenys aplink akis.
Tyrimai rodo, kad veido raumenys aplink akis gali atskleisti mūsų tikruosius jausmus. Todėl japonai, kurie atkreipia dėmesį į akis, gali geriau suprasti savo pašnekovą nei amerikiečiai, kurie linkę žiūrėti į lūpas.
Nors gebėjimas „skaityti akimis“ yra naudingas, jis turi ir trūkumų, nes kai kuriose situacijose geriau pasiduoti iliuzijoms, nei atskleisti tikrąsias emocijas.
.jpeg)
.jpeg)
.jpeg)
.jpeg)
.jpeg)
.jpeg)
.jpeg)
.jpeg)
